Posts

stebuklai

darbas baigėsi apie šeštą. širdy tokia vienuma, kad liūdesys liejasi kuokštais. svarstau – reikia pirkti dar žvakių. svarstau – lyg ir šeštą mažoje bažnytėlėje netoli namų prasideda mišios.  nusprendžiu eiti. ausinukuose skamba saldi vakarietiška daina, kurios žodžių nesuprantu. pasižadu sau mokytis tą kalbą kada nors, kai jau gyvensiu savo svajonėmis. iškvėpiu orą ir liūdesys sugroja dar smarkiau. būna, svajonės pasikeičia tik tam, kad neišsipildytų. svirduliuodama ir trupindama likusį neištirpusį sniegą prisiartinu prie bažnyčios. mišios – septintą. bažnyčioje prieblanda. sielodamasi, kad vis dar neišmokau žegnotis, priklaupiu. bažnyčioje visiška ramybė, tik žėrėdamos spinduliuoja lemputės, virtusios žvakėmis, ir tviska auksinės bei sidabrinės širdys aplink Jėzaus paveikslą. galvoju – ar galėsiu kada ir aš tokią jam padovanoti? galvoju, kokia tokios aukos kaina. galvoju, kur įėjimas į zakristiją. ar širdį Dievui galima padovanoti juvelyriškai ją įteikus kitam žmogui?  meldži...
Jobo knyga aš nenoriu šitam bloge rašyti apie save ar savo patirtis ar savo jausmus. Aš noriu rašyti žmonėms ir apie pasaulį. Ir kadangi nesu pasiruošusi to skelbti pasauliui, nes esu per maža, aš užrašysiu viską čia. Jobo knyga  Šėtonas pasiūlo Dievui atskleisti tikrą jo ištikimiausio tarno, Jobo, veidą. Dievas leidžia velniui  atimti iš Jobo kupranugarius, avis, asilus, sudeginti namus ir išžudyti žmones, kad patikrintų jo ištikimybę. Įdomūs du aspektai: pirma, Dievui smalsu pažiūrėti, ar Jobas liks ištikimas - na ir kodėl Dievui turi rūpėti paprasto žmogaus veiksmai? Antra, Dievas jokių veiksmų nesiima pats. Tai, kad Dievas leidžiasi į Šėtono žaidimus ir sutinka iš Jobo atimti viską, išskyrus gyvybę, rodo, kad Dievas turi tiesioginę sąsają su kiekvienu žmogumi. Tai parodo ir spektaklio pabaiga, kai Dievas (mano interpretacija), aiškina Jobui (patyrusiam begalę kančių ir galiausiai jį prisišaukusiam), kodėl begemotą jis sutvėrė begemotu, ir dėl ko nėra vieno begemo...