stebuklai

Jobo knyga

aš nenoriu šitam bloge rašyti apie save ar savo patirtis ar savo jausmus. Aš noriu rašyti žmonėms ir apie pasaulį. Ir kadangi nesu pasiruošusi to skelbti pasauliui, nes esu per maža, aš užrašysiu viską čia.


Jobo knyga 


Šėtonas pasiūlo Dievui atskleisti tikrą jo ištikimiausio tarno, Jobo, veidą. Dievas leidžia velniui  atimti iš Jobo kupranugarius, avis, asilus, sudeginti namus ir išžudyti žmones, kad patikrintų jo ištikimybę. Įdomūs du aspektai: pirma, Dievui smalsu pažiūrėti, ar Jobas liks ištikimas - na ir kodėl Dievui turi rūpėti paprasto žmogaus veiksmai? Antra, Dievas jokių veiksmų nesiima pats.

Tai, kad Dievas leidžiasi į Šėtono žaidimus ir sutinka iš Jobo atimti viską, išskyrus gyvybę, rodo, kad Dievas turi tiesioginę sąsają su kiekvienu žmogumi. Tai parodo ir spektaklio pabaiga, kai Dievas (mano interpretacija), aiškina Jobui (patyrusiam begalę kančių ir galiausiai jį prisišaukusiam), kodėl begemotą jis sutvėrė begemotu, ir dėl ko nėra vieno begemoto, panašaus į kitą. Vadinasi, panašiai ir su žmonėmis - mums leidžiama iškęsti tik tai, kas mums priklauso, nes viena siela (apart tam tikrų funkcijų) nėra panaši į kitą, taigi ir turi skirtingą santykį su Dievu.

Dievas, kuris jokių veiksmų nesiima pats, išlaiko savo dieviškumą. Koks jis būtų Dievas, jei tiesiogiai veltųsi į žaidimus ir pats imtųsi draskyti Jobo likimą? Jam lengviau suteikti malonumą kitiems, nes tai jo dieviškoji prigimtis. Dievas, būdamas Dievas, net Šėtonui yra maloningas ir leidžia jam patirti tai, ko norisi - išbandyti, ar tikrai Jobas yra ištikimiausias Dievo tarnas. Nuo to Dievo galybė nesumažėja - priešingai, jis parodo savo pasitikėjimą, tvirtumą, net autoritetą - juk pats leidžia Velniui elgtis, kaip norisi, duodamas tik vieną taisyklę - neatimti gyvybės.

Įdomus paties Jobo požiūris. Jis iš tiesų yra ištikimiausias Dievo tarnas, saugantis nuo nuodėmių ne tik save ir žmoną, bet ir septynis sūnus bei tris dukras. Jis juos laimina, guodžia, ir vis atsuka į Dievą, savo pavyzdžiu rodydamas, kad jokios kančios nėra baisios. Dievas davė - turi teisę ir atimti. Tačiau nepakeliamoms kančioms įsibegėjus, Jobas žmogiškai klausia - ką gi jis tokio galėjo padaryti, kad pats tapo toks svarbus? Jobo klausimai tampa it provokacija Dievui ir parodo, kaip stipriai žmogus ieško sąlyčio su Dievu. Nesvarbu, kad jis yra per mažas, nesvarbu, kad jis neturi tam Dievui ką pasakyti (jo akivaizdoje taps tik išsiilgusiu vaiku), santykis yra būtinas. Matyt dėl to artėjant kulminacijai, Jobas maldauja, kad tarp jo ir Dievo atsirastų bent koks tarpininkas - tuomet lengviau būtų jam išsakyti (ar išgirsti), kokios gi nuodėmės jį kamuoja.

Nuodėmės - dar viena Jobo bėda. Spektaklio atomazgoje Jobas atskleidžia, kad jis apskritai negali suprasti, kokias jis nuodėmes padarė. Jis yra aklas savo prigimčiai, ir tik Dievas gali matyti, už ką gi jis kenčia. Negavęs atsakymų Jobas galiausiai ragauja uždraustą vaisių ir dalina jį kitiems, taip patvirtindamas, jog žmogiškos kančios išrišimą gali gauti tik pačiam Dievui, ar jo atstovams, dalyvaujant.